Truputis istorijos

Bonsai tėvynė - Kinija. Jau nuo 200m. prieš m.e. - 400m. m.e. Hanų epochos kultūroje Kinijoje ant uolų buvo auginamos miniatiūrinių medelių grupės, vadinamos pun-čing. Taip atsirado miniatiūrinių medžių auginimo menas, Kinijoje žinomas pun-sai pavadinimu. Būtent pun-sai randami kinų rašytiniuose raštuose ir ikonose. Japonus su šiuo menu supažindino dzen vienuolynų kultūra Kamakuros epochoje, o jis suklestėjo ir išplito Momoyamos ir ypač Edo laikotarpyje. Tik Japonijoje kiniškąjį pun-sai pavadino bon-sai. Bonsai menui stiprų poveikį turėjo rigoristinė čan estetika. Jis buvo artimai susijęs su dzen vienuolynų tradicijomis ir įgavo sakralinę prasmę. Miniatiūriniai, atitinkantys reiklius dzen estetikos reikalavimus, bonsai medžiai buvo traktuojami kaip brangios, analogiškos sakraliniams tekstams relikvijos, kurios rūpestingai buvo perduodamos iš kartos į kartą. Šie ilgaamžiai miniatiūriniai medžiai įkūnijo gyvenimo tęstinumo idėją ir buvo suvokiami kaip savotiška gyvybės gija, siejanti įvairias kartas. Todėl daugelyje šiuo menu užsiimančių šeimų bonsai įgavo daug naujų savitų simbolinių prasmių. Pagrindinis estetinis reikalavimas - bonsai turi būti kuo natūralesni. Šie medeliai tapo tikrais meno kūriniais, skirtais filosofiniams apmąstymams bei meditacijai.

Japonijoje susiformavo įvairių bonsai stilių, kurie dažniausiai vadinami pagal savo išorinę medžio formą, pav.: stačias, pakrypęs, kaskadinis skėčio, sudvejinto kamieno, daugiakamieniai ir kt. stiliai. Ilgainiui iš bonsai išsirutuliojo kitos savitos giminiškos meno formos, t.y. saikei - miniatiūrinis gamtovaizdis. Peizažai su uolomis ir augalais, bet be jokių figūrų, ir bonkei - tas pats kaip ir saikei, tik vienas svarbus skirtumas - be gamtoje randamų medžiagų naudojami dirbtiniai miniatiūriniai nameliai, pagodos ir žmogeliukų figūros. Suiseki - uolų peizažai ir kt. Visoms šioms miniatiūrinėms meno formoms itin svarbu keraminis padėklas, kurio nuodugniai išmąstytos kanoniškos formos turi atitikti griežtus estetikos reikalavimus ir neardyti kompozicijos vientisumo.

Europa su bonsai susipažino 1878 metais Pasaulinėje parodoje, kuri vyko Paryžiuje, bet didelio susidomėjimo nesulaukė, ir tik vienas laikraštis trumpai aprašė šią parodą. Praėjus vienuolikai metų po Pasaulinės parodos, Japonijos paviljone apie demonstruotą bonsai kolekciją buvo atsiliepta kur kas palankiau. Tačiau visuotiną pripažinimą bonsai pelnė po 1910 metų parodos, kuri įvyko Londone, ir 1914 -ųjų metų pirmosios nacionalinės parodos, kuri įvyko Tokijuje. Nuo to laiko bonsai menas paplito po visą pasaulį. Galima paminėti šiuos bonsai meistrus, kurie populiarina šią meno rūšį, tai: Gary Tomlinson (Anglija), Mark Noelanders (Belgija), Kreik Kazins (Škotija), Kolin Levis (Anglija), Alfonso Aparaisio Mena (Ispanija), Paulius Ležnevič (Vokietija), Pius Noter (Šveicarija) ir kt. meistrai.

1982m. Heidelbergo mieste susirinkę drauge bonsai mėgėjai iš Vokietijos, D. Britanijos, Prancūzijos, Liuksemburgo, Šveicarijos, Ispanijos, Italijos ir Belgijos nusprendė susivienyti į Europos bonsai asociaciją (EBA). Šiuo metu EBA vienija 16 šalių bonsai mėgėjus. Be išvardintų valstybių šiai asociacijai priklauso Čekija, Danija, Olandija, Monakas, San Marinas, Slovakija, Švedija ir Lenkija. EBA vienija daugiau kaip 25 000 bonsai augintojų. EBA priklauso Pasaulinei Bonsai Draugystės Federacijai (World Bonsai Friendship Federation - W.B.F.F.), vienijančiai viso pasaulio bonsai mėgėjus.